Valstybė su Angelu ir parlamentu, bet be kariuomenės, biurokratijos ir mokesčių

Užupio Respublikos prezidentas Romas Lileikis LRT: Užupio Respublika - kaip idėja ir laisvos būties erdvė. Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie Užupio respubliką kaip laisvos būties, žmonių bendrystės, džiaugsmingos kūrybos ir paradokso sklaidos erdvę. Kaip Užupio respubliką kūrę žmonės suformavo savitą pasaulį, su prasmėmis, vertybėmis, normomis, ryšiais? Nuo ko nepriklausomi norėjo būti užupiečiai paskelbę apie savo neprigulmybę 1998-ųjų balandžio 1 dieną? Kaip gimė Užupio respublikos Konstitucija – dokumentas, kurio pamatinis principas yra paradoksalus mąstymas? Ar nebuvo rizikinga Konstituciją kurti kaip atvirą įvairioms, dažnu atveju viena kitą neigiančioms, interpretacijoms tekstą? Koks dalykas gali įveikti visagalę mirtį? Pokalbis su poetu, kino režisieriumi ir Užupio respublikos kūrėju Romu Lileikiu.

Užupiečiai Vilniui, Lietuvai ir likusiam pasauliui padovanojo Užupio Respubliką – bendruomenės kolektyvinį kūrinį, kurį dažnai lygina su Paryžiaus Monmartru ar Kopenhagos Kristianija. Bet, skirtingai nei jie, Užupis sukūrė visą valstybės sandarą: turi savitą filosofiją, švenčių kalendorių, Konstituciją, vėliavas, sienų riboženklius, lengvai suteikiamą pilietybę, prezidentą, parlamentą, savanorių vyriausybę, ambasadorius ir savo valiutą.

Svarbiausia suprasti vieną dalyką: visa tai veikia ne prievarta, o sutarimu. Sprendimai priimami bendru sutikimu, valdininkai dirba neatlygintinai, o pati Respublika neturi nei kariuomenės, nei policijos, nei mokesčių inspekcijos. Ji laikosi ne ant įstatymų, o ant papročių, gero vardo ir tikėjimo, kad „tik kūryba gali įveikti mirtį".

Šis skyrius – tai Respublikos anatomija. Žemiau – trumpa kiekvienos jos dalies apžvalga; spustelėję galite pereiti prie atskiro, išsamaus puslapio.

Keturiasdešimt vienas straipsnis, kurį prezidentas Romas Lileikis ir užsienio reikalų ministras Tomas Čepaitis, pasakojama, surašė per kelias valandas. Ji prasideda teise gyventi šalia Vilnelės, leidžia žmogui klysti, tingėti ir būti nemylimam (bet nebūtinai), gina šuns teisę būti šunimi ir baigiasi trimis priesakais: Nenugalėk. Nesigink. Nepasiduok.

Romo Lileikio žodžiai, Kipro Mašanausko muzika. Oficialią versiją įdainavo Aistė Smilgevičiūtė ir Vytautas Kernagis. Himne ant stogo budintis sargas laiko dangų, „kad niekas jo tamsoj neužgesintų".

Šalies prezidentas Romas Lileikis – režisierius ir poetas, vienas pirmųjų įsikėlęs į tuomet prastai pagarsėjusį Užupį. Apie jo įgaliojimus pasakoma viena fraze, kuri telpa visoje Respublikos logikoje: prezidentas paskelbė valstybę, o piliečiai paskyrė jį prezidentu.

Valstybės pinigai – EuroUžai. Vienas EuroUžas dengtas vienu puslitriniu alaus bokalu, ir tokios sistemos infliacija nepaliečia jau daugiau nei du dešimtmečius. Banknotai leidžiami tik vieno EuroUžo nominalu, o cirkuliacija oficialiai vyksta kiekvienų metų balandžio 1-ąją.

Parlamentą sudaro visi užupiečiai. Jie renkasi Užupio kavinėje – todėl ji kartais vadinama barlamentu – ir visus klausimus sprendžia bendru sutarimu. Užsienio reikalų ministerija yra akreditavusi daugiau nei tris šimtus ambasadorių įvairiuose kraštuose ir net gyvenimo srityse. O pilietybę kiekvienas suteikia sau pats, garsiai ar mintyse ištaręs: „Aš esu Užupio Respublikos pilietis." Čia rasite ir bendruomenės struktūrą, informaciją apie jos senatą ir 2014 m. patvirtintą Bendrabūvio kodeksą.

Užupio Respublikos vyriausybę sudaro premjeras ir ministrai - savanoriai. Tai veikiau bendrabūvio menas nei valstybės aparatas – ir būtent todėl jis gyvuoja jau daugiau, nei ketvirtį amžiaus.

Respublika moka pagerbti. Garbės piliečio vardas suteikiamas per Neprigulmybės šventę – jį turi ir Jonas Mekas, ir Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, ir Valdas Adamkus, ir daugelis kitų nusipelniusių šaliai piliečių. Už nuopelnus šaliai skiriamas ir Paplavų tilto ordinas. O grėsmę patiriantiems Užupio reiškiniams – nuo pašto skyriaus iki medinio namo – suteikiamas Užupio vertybės ženklas ir globa.

Mūsų šalis - įdomi čia apsilankiusiems. Paskaitykime, ką jie rašo apie mus.