Užupio Angelas: išsiritęs iš kiaušinio

Tai buvo sena kelių sankryža. Jos geografinę logiką nulėmė labai senas Užupio kelių tinklas.

Per Užupį nuo seno ėjo kelias į rytus – Polocko ir Vitebsko kryptimi. Užupis buvo priemiestis „už upės“, likęs už Vilniaus gynybinės sienos. Čia telkėsi amatininkai, pirkliai, malūnai ir įvairios dirbtuvės. 

Angelas buvo pastatytas ne naujai sukurtoje aikštėje, o istoriškai susiformavusiame Užupio mazge.

XVI-XVII a. dabartinės Angelo aikštės vietoje stovėjo medinė Šv. Petro ir Povilo cerkvė. Ji sudegė 1610 m. ir nebuvo atstatyta. 

Tai reiškia, kad Angelo kolonos vietoje yra buvusi religinė erdvė bent nuo XVI–XVII a. sandūros.

Po gaisro čia buvo pastatytas akmeninis stulpas su Išganytojo figūra nišoje.

Vėliau jo vietoje atsirado koplytėlė. Šaltiniuose ji vadinama Nukryžiuoto Išganytojo koplytėle. 

XIX a. koplytėlė buvo perstatyta.

O 1908 m. buvo perstatyta naujai – kvadratinio plano, su keturšlaičiu stogeliu ir dekoratyviu kryžiumi su Nukryžiuotoju. 

Šalia koplytėlės buvo įrengta vandens kolonėlė. Senose fotografijose žmonių prie jos būdavo daug – Užupio gyventojai ateidavo vandens su kibirais. Koplytėlės atnaujinimas buvo susijęs ir su Užupio vandentiekio pertvarka. 

Todėl ši vieta buvo ne vien religinė. Ji buvo kasdienio Užupio gyvenimo centras.

Sovietmečiu XX a. šeštajame dešimtmetyje, valdžios nurodymu, Nukryžiuotojo koplytėlė buvo nugriauta. Liko tuščia viešoji erdvė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Užupis buvo gana skurdus ir apleistas rajonas, tačiau jame jau formavosi kūrybiškų žmonių, bohemos ir laisvesnio gyvenimo terpė. XX a. paskutiniame dešimtmetyje Užupyje pradėjo kurtis menininkai ir galerijos ir netgi atsirado kavinė! 

1994 m. atsidarė Užupio kavinė, kuri tapo vienu iš būsimo Užupio judėjimo centrų, o 1997 m. gegužės mėnesį prie Užupio kavinės buvo atidaryta terasa, vietinių vadinta Prieplauka. 

Taigi,

1. XVI–1610 m. – Šv. Petro ir Povilo cerkvė;
2. XVII a. vidurys – Išganytojo stulpas;
3. XIX a. – koplytėlė;
4. 1908 m. – naujos mūrinės koplytėlės pastatymas;
5. XX a. pradžia – šulinys / vandens kolonėlė;
6. XX a. 6-asis dešimtmetis – koplytėlės nugriovimas;
7. 1950–1990 m. – sovietinė aikštės būklė;
8. 1997 m. – vietos virtimas būsimo Užupio kultūrinio projekto centru.

Taip atrodė ta vieta 1997 metais. Būsimo Angelo vietoje skulptorius Romas Vilčiauskas su dukra Migle (Migloko).

1997 03 05 mirus užupiečiui Zenonui Šteiniui, Romas Lileikis ir skulptorius Romas Vilčiauskas svarstė Zenono atminimo įamžinimą.

Skulptoriui pasisakius, kad nori lipdyti Angelą, kilo mintis statyti jį šioje Užupio aikštėje. Greitai idėja išsiplėtė iki Atgimino angelo Užupio, Paupio ir Malūnų gatvės sankryžoje.

Plastilininį angelą skulptorius nulipdė per mėnesį.

Rugpjūčio viduryje Romas Lileikis, Romas Vilčiauskas ir architektas Algirdas Umbrasas pristatė Angelo projektą Vilniaus miesto savivaldybėje, apie projektą parašė spauda. Pasiklausyti jų pasakojimo apie šį pristatymą į Užupio kavinės Prieplauką rugpjūčio 19 d. jau atėjo nemažai užupiečių - Gintautas ir Vilija Kvietkauskai, Povilas Montvila, Valdas ir Jūratė Neimantai, Arūnas Sorpirštis, Almantas Rasimavičius ir kiti, daug prisidėję, kad po penkių metų Angelas nusileistų Užupyje.

1997 m. rugsėjo 17 d. įvyko antras Užupio angelo projekto aptarimas Vilniaus savivaldybėje.

Išgirsta daug minčių ir pasiūlymų.

1998 m. balandžio 25 d. įvyko Užupio angelo projekto aptarimas Architektų sąjungoje atvežus jau bronzinį Angelą ant marmurinės kolonos.

Bene svarbiausi buvo architekto Algimanto Nasvyčio žodžiai - tebūnie Angelas, jei užupiečiai taip nori! Bet reikėtų pažiūrėti į natūralaus dydžio maketą vietoje.

Jau 1998 m. birželio 4 d. Angelo vietoje stovėjo kartoninė kolona su pažymėtu Angelo dydžiu.

Specialistai sakė - per didelis, užupiečiai sakė - nemažinsim!

O labai rimta komisija svarstė būti Angelui ar nebūti?

Pagaliau visi leidimai gauti ir Angelas 1998-ųjų pabaigoje pradėtas lipdyti Dailės kombinate.

1998 metais Užupio vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos) moksleiviai išleido Užupio angelo statybai remti 1 ir 10 litų nominalios vertės akcijas, kurias pirko patys ir platino jas šeimose ir pažįstamiems.

Kada vyks visuotinis akcininkų susirinkimas?

1999 m. sausio 12 d. skulptūros lipdymo eigos apžiūrėti susirinko rimta palaikymo kompanija - jau Prezidentas Romas Lileikis, skulptorius Stasys Kuzma, viceministras Juozas Širvinskas, Vitas Mačiulis, Gintautas Kvietkauskas, Artūras Zuokas ir kiti..

1999 m. vasario 9 d. fiksuojama tolesnė pažanga.

Deja, baigus modelį jo liejimas iš bronzos nepavyko ir modelį teko lipdyti iš naujo.

2000 m. iš Kinijos atkeliavo granitinė 8 m. aukščio kolona. Ją pagamino ir padovanojo kinai, gaminę akmens plokštes, skirtas Arkikatedros aikštei grįsti.

Užupio angelo klubas apmokėjo tik už atvežimą.

Paruoštas sudėtingas skulptūros pamatas ir pradėta montuoti kolona.

2001 m. sausio 21 d. kolona baigiama sumontuoti.

Pasitarimas kolonos viršuje neapsiėjo be šampano. Vitas Mačiulis, Artūras Zuokas, Romas Vilčiauskas, Gintautas Kvietkauskas.

O 2001 m. balandžio 1 d. ant kolonos atidengiamas Kiaušinis! Lauksim, kas iš jo išsiris.

2001 m. spalio 8 d. Savičiūnuose apžiūrime naujai lipdomą Angelą.

2002 m. kovo 20 d. įvykusiame aukcione Kiaušinis parduotas aukcione už 10200 Litų!

Kiaušinis nuimtas ir pervežtas aukciono laimėtojui -Kapitalo vystymo fondui.

Kiaušinis papildomai išpuoštas ir tęsia savo gyvavimą aikštėje prie Pylimo gatvės.

2002 m. kovo 23 d. apžiūrimas atlietas Angelas. Ar pastatysim per savaitę?

2002 m. kovo 26-tąją Angelas pakyla ant kolonos!

Iš vakaro Angelas uždengiamas balta drobule

Ir 2002 m. balandžio 1 d. džiūgaujant visiems iškilmingai atidengiamas!

O labiausiai nusipelnę Gintautas Kvietkauskas, Vitas Mačiulis, Romas Lileikis ir Romas Vilčiauskas apdvanoti režisieriaus-juvelyro Algirdo Mikučio sukurtais Angelo kryžiais.

2002 metų balandžio 1-ąją aikštėje nusileido Angelas – skulptoriaus Romo Vilčiausko, architekto Algirdo Umbraso ir inžinieriaus Dmitrijaus Bulybenko kūrinys.

Juos palaikė idėjos įkūnytojas Romas Lileikis, Vitas Mačiulis, rinkęs ir tvarkęs lėšas, Gintautas Kvietkauskas, organizavęs visą Angelo statybos eigą, Artūras Zuokas, Povilas Montvila, Vytautas Ankudavičius ir šimtai finansinių rėmėjų bei prisidėjusių savo veikla.

Tai buvo jų penkerių metų savanoriško darbo ir aukų rezultatas, įgyvendintas be jokios valstybės paramos.

Angelas pučia trimitą tarsi skelbdamas: apleistas, „mirties gatve" vadintas kvartalas prisikėlė.

Užupiečių pasakojimuose Angelas – ne tik puošmena, bet ir globėjas: nuo jo nusileidimo virš Respublikos esąs „globos jėgos laukas", o rago garsas traukiantis žmones iš viso pasaulio. Angelo įvaizdis sieja ir kitas Respublikos istorijas – dar 1998 metais jo kopija buvo iškilmingai įteikta tuomet prezidentu tapusiam Valdui Adamkui.

Angelas glaudžiai susijęs su Užupio himnu, kuriame grindinys pakyla, „kad angelas turėtų kur nutūpti". Jis primena pamatinę Respublikos mintį: vietą galima prikelti ne pinigais, o kūryba ir tikėjimu. Šiandien Angelas – viena lankomiausių Užupio vietų ir nepamainoma fotografavimosi vieta.

Tai jau tapo tradicija. Penktadieniais, vis dar apirusias Užupio sienas, ima drebinti vestuvininkų automobilių signalai. Vestuvių čia buvo ir anksčiau, tačiau kas galėjo įtarti, kad Angelas centrinėje Užupio, Paupio ir Malūnų gatvės kryžkelėje sutrauks tokią gausybę jaunavedžių, kad taps jų pirmosios kelionės liudininku, globėju, laimės ženklu.

​Didžiam šias iškilmingas procesijas lydinčių fotografų apmaudui, daugelis nuotraukų nepavyksta. Kad „pribūti“ angelą reikalingas „plačiakampis“ objektyvas …

Kaip platus matymo kampas būtinas ir pačiam Užupiui. Kaip tik todėl  jis yra lygiavertis ir Rokiškiui, ir Tokijui, ir Vilniuj, nes kaip ir jie yra mažas visatos lopinėlis, mažas dangaus atramos taškas. To paties Dangaus, kuris taipogi niekam nepriklauso, prieš kurį  visi yra lygūs... Angelas juk ir žymi  Dangaus ir žemės jungtį, saugo jų sąveikoje gimstančias vertybes, yra axis mundi, pasaulio stulpas, žymintis Namų vietą.

​Mintis apie skliauto atramos tašką gimė 1997 metais, sėdint ant Vilnelės kranto, stebint jos tėkmę, jos virsmą per slenksčių akmenis, besiklausant jos gurgėjimo. Tai tebuvo rytinis pokalbis su draugais, o konkrečiau su skulptorium Romu Vilčiausku .

Tebuvo 50 centų kišenėse, tebuvo vėjas virš Jono kavinės, terasos liepų lapuose.

​Kur visko pradžia? Ką gali idėja? Ar idėja turi galimybe, turi teisę virsti materialiu kūnų? Ar materija pajėgi išsaugoti šviesą? Tikriausia taip, bet kokiu atveju Užupyje, ką ir liudija vestuvių šventinis šurmulys. Juk Angelas gali sutraukti tiek žmonių, jiems svarbiu ar net sakraliu metu. Užupio pradžia idealizmas.

​Šventa vieta tuščia nebūna… Greta  Angelo parduotuvė, besipuikuojanti iškaba „Ikiukas“, dar visai neseniai vadinosi „žiurkine“, o kiek anksčiau vadinosi lenkiškai  "u krzyrza" (prie kryžiaus). Išties nuotraukos ir žmonės dar mena kryžkelėje buvusią mažutę koplytėlę, istorikų minima ir kadaise čia stovėjusi unitų šv.Petro ir Povilo bažnytėlė ar cerkvė.

​Užupis, kaip tas akmuo, Vilnelės viduryje, per kurį lūžta vandens srautas, tieskuriuo užkliūva istorija. Ir svarbu ne tiek formos, o esmė. Svarbu gyvybė ir šviesa, sutraukianti ir nakties drugius, ir turistus, ir pačius užupiečius. Štai kodėl angelo balsas aidi ne tik Vilniuje, virpa ne tik Lietuvoje, bet ir visoje po šia saule esančioje erdvėje.​

​Ar galėjo angelas šioje kryžkelėje nestovėti. Dabar jau atrodo, kad ne. Gal ir ne atsitiktinai Užupio gimnazijos vėliavoje plazda Užupio angelas. 

​Ir dabar jau, tikriausiai nebesvarbu, kad koloną  per dvi savaites rankomis išskaptavo Kinijos kaimelio žmonės, kad ji ilgą laiką keliavo jūromis, kad vyko gausybė debatų dėl  Angelo pastatymo vietos. Gal net nieks nebeprisimins, kad skulptūra buvo sumanyta šviesios atminties užupiečio Zenono Šteinio atminimui …

​Angelas yra visų ir priklauso visiems. Juk geri darbai gali turėti savo atramos tašką… O jis ir yra: kažką sugebame, galime padaryti drauge – juk būtent Angelas apjungė ir Užupio bobulytės ir verslininko, ir poeto ir miesto valdininko pastangas. Juk prieš dangų visi lygūs, juk gera valia – galimybė Angelui būti.