Skvotas

Užupio skvotas apibūdinamas kaip ilgiausiai gyvavęs iš pagrindinių Vilniaus skvotų, veikęs maždaug 1990–2002 m. laikotarpiu.

Skvoteriai daugiausia nebuvo benamiai. Nemaža dalis buvo studentai, menininkai, muzikantai ir jauni žmonės, kurie turėjo kitų gyvenimo galimybių, tačiau rinkosi apleistą Užupį dėl pigios / beveik nemokamos erdvės, laisvės ir galimybės kurti. 

Kodėl atsirado skvotas? Čia būtina suprasti 1990–1993 m. Vilnių.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo labai daug apleistų valstybinių ir savivaldybės pastatų, nuosavybės santykiai dar buvo neaiškūs, dalis ankstesnių gyventojų buvo iškeldinti, savivaldybė neturėjo pinigų pastatams remontuoti ir dar nebuvo susiformavusi normali nekilnojamojo turto rinka. Todėl jauni žmonės galėjo tiesiog atidaryti užkaltus langus, pakeisti spyną, išvalyti patalpas ir apsigyventi.

Būtent tokia situacija sudarė sąlygas Vilniuje 1990–2002 m. atsirasti daugiau kaip šimtui skvoterių. 

1990 m. – Užupis dar visiškai kitas. Vienas svarbiausių istorinių dokumentų apie tuometį Užupį yra Arūno Matelio filmas „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, sukurtas 1990 m., kai Užupis dar buvo labai apleistas. Filme matomi griūvantys namai, seni gyventojai, mediniai priestatai, kiemai, skalbiniai, skurdas ir labai savita daugiakalbė Užupio publika.

Arūnas Matelis leidžia pamatyti Užupį prieš legendą - „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ – LRT mediateka

Užupio skvoto ištakos siekia 1991 m., o nuolatinio menininkų gyvenimo konkrečiame Užupio g. 2 pastate pėdsakai aiškiai dokumentuojami nuo 1993 m.

Labai svarbi skvoto istorijos figūra - ponia Vanda.

Kai dauguma namo gyventojų buvo iškelti, 1991 m. name liko viena moteris – Vanda. 

Ji nenorėjo, kad apleistą namą užimtų girtuokliai, atsitiktiniai benamiai ar nusikaltėliai. Todėl ji pati įsileido jaunus žmones.

Ji parodė apleistus langus ir faktiškai pasakė jaunuoliams, kad jie gali juos atidaryti, susitvarkyti, pasikeisti spynas ir gyventi.

Užupio skvotas neatsirado vien kaip agresyvus „įsibrovimas“. Jis tam tikra prasme atsirado ir su likusio senojo gyventojo tolerancija.

Tyrėja Jolanta Aidukaitė pateikia vieno pirmųjų gyventojų pasakojimą: jis su draugu grojo muziką – vienas bosine gitara, kitas gitara – ir ieškojo vietos, kur galėtų groti džiazą. 

Jie rado apleistą namą.Viduje buvo šiukšlės, sudužę buteliai, išdaužyti/užkalti langai ir beveik jokios buities.

Jie išvalė patalpas, atsinešė baldų ir pradėjo gyventi.

Tai yra klasikinis Užupio skvoto modelis. Ne „įsikraustėme į paruoštą būstą“, o pirmiausia išgelbėjome patalpą, tada joje gyvenome.

Kas ten gyveno?

Šaltiniuose išryškėja keli žmonės.

Annika Grišakov - estė, Vilniuje studijavusi lietuvių kalbą. Ji į Užupio skvotą atsikėlė 1993 m. su draugu ir išgyveno ten apie 12 metų.  Jos atsiminimai yra vienas vertingiausių gyvojo skvoto liudijimų.

Ji pasakojo, kad pradžioje elektra dar veikė, žiemą buvo naudojami elektriniai šildytuvai, už elektrą ilgą laiką faktiškai nemokėta vėliau atsirado skaitikliai ir tada skvotas tapo gerokai brangesnis.

Vygantas Vėjas - taip pat buvo susijęs su Užupio skvotu, nors pats teigė nebuvęs nuolatinis gyventojas – ateidavo ir išeidavo.

Įdomus jo prisiminimas: žmones rinkdavosi ne tiek pagal patalpas, kiek pagal tai, kas jose jau gyvena. 

Deivis Nutautas - ypač svarbus žmogus. Jis buvo ne tik susijęs su Užupio aplinka, bet vėliau sukūrė dokumentinį filmą „Namas prie upės“, kuris šiandien yra vienas svarbiausių audiovizualinių šaltinių apie šią bendruomenę. 

Skvotas nebuvo vien trumpalaikė studentų stovykla, čia buvo kuriami namai, šeimos ir net augo vaikai.

Kiek žmonių ten gyveno? Pasak Annikos Grišakov, nuolat buvo užimti maždaug 7 butai. Skvoto branduolį sudarė keli nuolatiniai namų ūkiai, tačiau bendruomenė buvo nuolat besikeičianti ir per renginius galėjo išaugti iki dešimčių ar net apie šimto žmonių.

Kuo skvotas skyrėsi nuo kitų Vilniaus skvotų?

Vilniuje buvo keli dideli skvotai Pilies g. 26, Skapo g. 1, Barboros gatvės ir Užupio.

Dauguma jų ilgainiui išnyko. Užupio skvotas tapo institucija. Aidukaitės tyrimas tai vadina savotiška skvoto „institucionalizacija“. 

1995 m. įsteigiama galerija „Galera“, nuo pat pradžių telkė viešojo ir nekonformistinio meno kūrėjus. 

Įdomi šio pavadinimo istorija. Privatizavus parduotuvę Užupio gatvėje nuo jos nuėmė ir numetė tais laikais populiarų pavadinimą "GALANTERIJA". Darius Laumenis, Virgis Paldavičius ir Daumantas Každailis ilgai nemąstę sudėliojo pavadinimą GALERA ir pakabino jas virš naujai atidaromos galerijos durų.

1996 m. susiformavo Alternatyvus meno centras „Užupis 2“.

Jį kūrė jauni Dailės akademijos studentai, menininkai, meno žmonės ir verslo žmonės.

Buvo siekiama, suburti menininkų bendruomenę, rengti parodas. rengti šventes, organizuoti kultūrinius renginius, išsaugoti pastatą ir jo aplinką. 

Čia prasideda skvoto virtimas kultūros institucija.

Kas vyko pačiame skvote?

Šaltiniuose minimos labai įvairios veiklos - nemokami koncertai, poezijos skaitymai. parodos, performansai. skulptūrų statymas, mados renginiai, festivaliaim bendruomeninės šventės, spontaniškas muzikavimas gatvėse.

Jis tapo vieša kultūros erdve.

Ir būtent čia atsiranda labai svarbus paradoksas: skvoteriai save laikė „apolitiškais“, tačiau jų veikla faktiškai pakeitė miesto erdvę ir miesto kultūrą. 

Skvoteriai suprato: kuo daugiau apie mus kalbės – tuo didesnė iškeldinimo rizika.

Todėl jų neoficiali strategija buvo - kuo tyliau gyvename, tuo ilgiau galime išlikti.

1995 Pirmoji „ArMADA“, Užupis; alternatyvi mada + menas

1996 AMC „Užupis-2“ įregistruotas; Laumenio organizacinis laikotarpis prasideda

1997 „Mada-97“ planuojamas kaip tarptautinis alternatyvios mados festivalis; Laumenis – AMC pirmininkas; Strumilos „ArMada“ fotografijos; Juzeliūnas organizavimo grupėje

1998 „ArMADA“ patvirtinama kaip alternatyvios mados konkursas; Gabrielė Januškevičiūtė – dalyvė; Užupio Respublikos įkūrimo metai

1999 LRT išlikęs autentiškas reportažas; Paulina Pukytė – I vieta; Inga Raubaitė ir „Troika“; Gabrielė Januškevičiūtė; festivalis vadinamas tarptautiniu meno ir madų festivaliu

1998 m. jau egzistuoja skvotas, „Galera“ jau egzistuoja irAlternatyvus meno centras.

Ir tad: 1998 m. balandžio 1 d. paskelbiama Užupio Respublika. 

Tai nebuvo visiškai atskiras įvykis. Skvoto bendruomenė buvo vienas iš platesnės Užupio meninės ir alternatyvios kultūros ekosistemos elementų.

Čia įsijungia vienas svarbiausių Užupio žmonių - Romas Lileikis – poetas, kino režisierius, būsimas Užupio Respublikos prezidentas.

Jis buvo vienas iš žmonių, labai anksti susijusių su Užupio bendruomenės kūrimu ir vėliau tapo jos kino metraštininku. 

Jo filmai apie Užupį „K+M+B“ (2001) ir „Saša“ (2006) yra nepaprastai svarbūs.

Užupio Respublikos archyvas juos tiesiogiai įvardija kaip svarbią Užupio kino istorijos dalį.

2002 m. įsteigiamas Užupio meno inkubatorius.

Tai pats svarbiausias skvoto istorijos momentas. Savivaldybė ir menininkų bendruomenė susitarė dėl pastato naudojimo, o skvoto erdvė buvo transformuota į meno inkubatorių, kuriame menininkai galėjo turėti studijas ir vykdyti kultūrinę veiklą. 

Tai vienas rečiausių atvejų, kai skvotas nebuvo tiesiog iškeldintas – jis tapo oficialia kultūros institucija.

Kodėl savivaldybė jų neiškeldino? Skvoteriai sukūrė tai, ko pati savivaldybė tuo metu neturėjo, gyvą kultūros erdvę, galeriją. koncertų vietą, menininkų studijas, viešąją erdvę, Užupio įvaizdį.

Todėl atsirado abipusiai naudinga situacija. Savivaldybė gavo gyvą kultūrinį objektą, menininkai gavo teisę naudoti pastatą.

Aidukaitė šį procesą apibūdina kaip savotišką „cooptation“ – judėjimo idėjų perėmimą ir įtraukimą į instituciją. 

Šis filmas - svarbiausiu tiesioginis vizualinis šaltinis apie patį Užupio skvotą.

Filmo režisierius – Deivis Nutautas (2006 m. 29 min. 22 sek., dokumentinis, pasakojantis apie pastatą prie Vilnelės, kuriame dabar veikia Užupio meno inkubatorius. 

Šiame filme ir pridedamoje Deivio Nutauto 2001-2 m. filmuotoje medžiagoje matome ponią Vandą, skvoto gyventojus, menininkus, skvoto gyvenimą ir šventes bei kasdienybę. 

Deivis Nutautas "Namas prie upės"

Pirmasis madų šou Mados korida Senamiestyje įvyko 1995 metais ir iškart sukėlė kultūrinį šoką. Tai buvo vienintelis tokio pobūdžio lauko avangardorenginys ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Penkerius metus iš eilės jis fiksavo drąsiausius, keisčiausius ir labiausiai provokuojančius dizainerių sprendimus, kol galiausiai užmigo ilgam "miego" periodui.

1995 m.Baltijos televizijos laida, kurioje Arūnas Storpirštis kalbina organizatorių Darių Laumenį video.

1996 m. LRT mediateka, kultūros žurnalas "Ženklai", alternatyvaus meno centro "Užupis - 2" akcija, mada, šokis, poezija po atviru dangumi video

1997 m. LRT mediateka, laida Stilius, alternatyvios mados festivalis "arMada" Užupyje. nuo 25:40 iki 28:50 video

LRT mediateka, laida "Šurmas" nuo 51:05iki 57:30 video

LRT mediateka, kultūros žurnalas "Ženklai" nuo 07:13 iki 10:40 video

1998 m.

1999 m. LRT mediateka 1999 Užupyje rengtas alternatyvios mados festivalis „Ar mada“ video

2009 m. Justas Piliponis. arMADA 2009 TV commercial video 2009 rugsėjo 26 d. surengta „arMADA 2009“ – tarptautinis alternatyvios mados ir meno festivalis. Jis vyko Užupio meno inkubatoriaus kieme, prie „Stopkės“, Užupio g. 2A. Programoje buvo Lietuvos dizainerių ir svečių iš užsienio kolekcijos, vaizdo projekcijos ir muzikinė dalis

2010 m. Vilniuje praūžė alternatyviosios mados festivalis „arMADA 2010“, skaitykite laikas.lt

2011 m. projekto „Migruojantys paukščiai“ programoje Laumenis tiesiogiai įvardijamas kaip alternatyvios mados ir meno festivalio „arMADA“ organizatorius. Joje rašoma, kad tais metais festivalis vyks aštuntą kartą, o Vilniaus senieji pastatai ir gatvės prisipildys mados, meno, teatro, muzikos ir šokio iš įvairių Europos šalių. 31 July 2011. Tai svarbus pirminio laikotarpio liudijimas, tačiau programos formuluotė neatskleidžia tikslios 2011 m. datos, vietos, visų dalyvių ar to, ar renginys įvyko tiksliai taip, kaip buvo anonsuotas.