Aplankyk

Užupis – Vilniaus dalis dešiniajame Vilnelės krante, įsiterpusi tarp Senamiesčio, Antakalnio ir Paupio. Vos šešiasdešimt hektarų, apie septyni tūkstančiai gyventojų – ir vis dėlto čia telpa visa valstybė su Konstitucija ant sienos, Angelu virš aikštės ir dešimčia tiltų per upę. Iš Vilniaus senamiesčio užtenka peržengti vieną tiltą, ir jūs jau kitoje šalyje.

Patogiausia ateiti pėsčiomis iš Vilniaus senamiesčio – per Užupio arba Bernardinų (Malūnų) tiltą nuo Maironio gatvės. Kelionė nuo Katedros trunka apie dešimt minučių. Pagrindinė ašis – Užupio gatvė, vedanti į aikštę su Angelu, o nuo jos atsišakoja Paupio, Malūnų, Krivių, Polocko ir Filaretų gatvės. Geriausias būdas pažinti Užupį – eiti be plano ir leidžiant sau pasiklysti.

Neprigulmybės dieną (balandžio 1-ąją) ant pagrindinių tiltų atidaromi pasienio postai, galima gauti antspaudą į pasą ir išsikeisti EuroUžų – tai bene smagiausias laikas atvykti.

Užupio informacijos centras veikia pasienio poste prie vienintelio šalies sieną žyminčio stulpo („Vilnius in Love", Užupio g. 1), čia galima įsigyti suvenyrų, gauti vizą (atžymą pase) ar išsikeisti Eurus į EuroUžus.

Pagrindinės Užupio gatvės – Užupio, Filaretų, Polocko, Krivių, Žvirgždyno, Malūnų ir Paupio. Užstatymas prie senamiesčio tankesnis, o tolstant nuo centro retėja, virsdamas kalvomis ir želdiniais. Vilnelė čia ne fonas, o pagrindinė veikėja: prie jos yra Užupio meno inkubatorius, Tibeto skveras, stovi kavinės terasa dar vadinama Prieplauka, jos krantinėje sėdi undinėlė, per Vilnelę Užupį jungia su pasauliu dešimt tiltų.

Užupis – pilnas įdomybių, magnetų ir stebuklų. Per pusdienį čia galima pamatyti Respublikos simbolį Trimitą pučiantį Angelą, undinėlę Vilnelės krantinėje, viliojančią svečius iš viso pasaulio, dešimtį skirtingų amžių tiltų, kavinę, kurioje gimė valstybė, Meno inkubatoriaus skulptūrų kiemą, Tibeto skverą, Bernardinų kapines ir tylias vietas, primenančias gilesnę, ne visada lengvą priemiesčio istoriją. Žemiau – svarbiausios stotelės.

Užupio g. 2 stovinti Užupio kavinė buvo pirmoji ir keletą metų vienintelė kavinė rajone. Jos terasa atidaryta 1997 metų gegužę – „kur viskas ir prasidėjo". Čia posėdžiauja Parlamentas (kartais vadinamas Barlamentu), čia gimė ne viena Respublikos iniciatyva.

Vilnelės krantinėje, priešais Užupio kavinės terasą, nišoje nuo 2003 m. liepos sėdi bronzinė Undinė, dar vadinama Užupio mergele. Ją sumanė kavinės šeimininkas Jonas Krasnikovas ir skulptorius Romas Vilčiauskas. Sakoma, būtent ji vilioja į Užupį žmones iš viso pasaulio. 2004 metais patvinusi Vilnelė ją buvo nuplukdžiusi, bet narai mergelę surado ir grąžino į įprastą vietą.

Kada paskutinį kartą supotės? Po tiltu? 2013 m. Neformalus anoniminis supynių fondas, vienijantis viešam miesto gyvenimui neabejingus narius, nusprendė pasitikti Tarptautinę architektų dieną ir padovanoti 20 supynių sostinės gyventojams, kad atkreiptų jų dėmesį į Vilniaus architektūrą bei viešąsias erdves. Šis fondas miestams supynes dovanoja iki šiol. Kodėl likimo supynės? Pasisupkite ir galbūt suvoksite…

Pirmajame Užupio gatvės name įsikūrė pirmasis ir vienintelis Užupio Respublikos pasienio postas – informacinis centras. Iki 2018 m. pasienio postai veikdavo tik balandžio 1 d. Dabar šalies vizą galima gauti kiekvieną dieną „Užupio 1-ajame poste“. Šalia posto įrengtas simbolinis ir vienintelis Respublikos riboženklis, kuris primena apie Užupio ribų beribybę.

Vivulskio milinė Užupyje – tai simbolinis atminimo ženklas, skirtas iškilaus architekto, skulptoriaus ir savanorio Antano Vivulskio (1877–1919) atminimui įamžinti. Bronzinė milinė kybo ant namo Užupio g. 5 sienos Vilniuje.

Šis ženklas simbolizuoja tragišką įvykį, nutikusį 1919 m. sausio 3-iosios naktį. Tuo metu, kai vokiečiai kapituliavo, o Raudonoji bolševikų armija artėjo prie Vilniaus, Antanas Vivulskis, vedamas patriotinių jausmų, paliko savo pagrindinį gyvenimo darbą – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą (kuri taip ir liko nebaigta, o vėliau sovietmečiu perstatyta) – ir stojo savanoriu ginti Vilniaus. Šaltą žiemos naktį, eidamas sargybą Užupyje, jis, tarsi Šv. Martynas, savo milinę atidavė jį pakeitusiam sušalusiam savanoriui. Pats Vivulskis grįždamas namo stipriai persišaldė ir po kelių dienų, sausio 10 d., mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.

Aikštėje prie Užupio, Malūnų ir Paupio gatvių ant aukštos akmeninės kolonos stovi trimitą pučiantis Angelas (2002, skulpt. Romas Vilčiauskas, archit. Algirdas Umbrasas) – ryškiausias Respublikos ženklas. Iki jo metus ant šios kolonos stovėjo didžiulis kiaušinis – Užupio atgimimo, gyvybės, pradžios ženklas, iš kurio ir išsirito angelas, pučiantis trimitą ir skelbiantis pasauliui apie rajono atgimimą ir meninę laisvę. Plačiau bus papasakota ruošiamame skyriuje Užupio angelas.

Skulptoriaus Romo Vilčiausko sukurtas bareljefas girtuokliui (arba pijokui) ir jo katinui. Į sveikatą!

Paupio gatvėje, ant sienos blizga metalinės plokštės su šalies Konstitucija daugybe pasaulio kalbų. Tai privaloma stotelė – ir vieta, kur geriausiai suprasi, kuo gyvena Respublika.

Jonas Mekas yra vienas iškiliausių XX a. pasaulinio garso menininkų, avangardinio kino pradininkas, poetas ir rašytojas. Kultiniu kino kūrėju vadinamas J. Mekas draugavo su Johnu Lennonu, Yoko Ono ir Andy Warholu, gyveno ir dirbo Niujorke. 1997 m. gruodį jis Užupyje pasakė: "Būkite drąsūs, gal net drąsesni, nei reikia!".

Laikomės šio Užupio Respublikos garbės piliečio priesako.

Užeikite vidun.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Bernardinių vienuolynas yra pirmasis moterų vienuolynas Lietuvoje, įkurtas XVI a. pab. Vienuolės savo bažnyčios neturėjo, todėl į pamaldas eidavo dengta galerija per upę į Bernardinų vienuolyno bažnyčią. Kadangi vienuolynas buvo neturtingas, dalį patalpų jis nuomodavo pasauliečiams. Ir šiandien XIX a. uždaryto vienuolyno pastate gyvena menininkai, pensininkai, studentai, verslininkai ir politikai.

Ant Vilnelės šlaito 1981 m. pastatyti Vilniaus dailės akademijos rūmai lankytojus pasitinka Vilnelės šniokštimu. Atvėrus duris, jie prabyla simboliais, spalvomis ir neįprastai sklindančia šviesa. Rūmai įsilieja į kalvotą Užupio reljefą ir žavi netikėtais postmodernistiniais sprendimais bei to meto aukštųjų technologijų elementais. Nuo nenutrūkstančių turėklų linkių iki lubų spalvos – čia kiekviena detalė turi savo prasmę. Užeikite į vidų pasigrožėti interjeru, paklausyti studentų klegesio ir aplankyti minigaleriją.

Šiame skvere 2001 ir 2013 m. lankėsi XIV Dalai Lama. Per antrąjį apsilankymą jis atidengė skulptūrą „Mandala“. Itin jaukus ir ramus skveras – pirmasis ir turbūt vienintelis Tibeto skveras pasaulyje. „Toks skvero įkūrimas yra ne kultūrinis, o politinis klausimas“, – yra sakęs buvęs Kinijos ambasadorius. Užupiečiai nei sutinka, nei nesutinka su šiuo teiginiu ir laikosi vieno Užupio politikos.

Užupio meno inkubatorius – pirmasis meno inkubatorius Baltijos šalyse, įkurtas 2002 m., pasibaigus ilgam pastato skvotavimo laikotarpiui. Čia rengiamos parodos, koncertai, meno projektai, kūrybinėse studijose reziduoja įvairių sričių menininkai. Kodėl GALERA? Kažkada skvoto gyventojai susirinko išmestas privatizuotos parduotuvės raides GALANTERIJA. Jas perdėliojus gavosi GALERA. Užeikite į inkubatoriaus galeriją – čia kasdien atsiranda kas nors naujo… Atsinaujinkite.

Užupio g. 2A įsikūręs Užupio meno inkubatorius – menininkų bendruomenės širdis, išaugusi iš 1996 metų Alternatyvaus meno centro Užupis-2, o šis - iš skvoto. Jo kieme nuo 2000 metų driekiasi skulptūrų alėja su neįprastais, juokingais ir stebinančiais kūriniais.

Kunigaikštis Vildaugas – naujausia Vilniaus legenda, intelektualas, barzdočius, pypkorius, vaikščiojantis paradoksas, juokdarys ir visuomeninis nepatogumas – buvo dažnas svečias Užupio Respublikoje, o 2018 m. paskelbtas Užupio Respublikos garbės piliečiu. Jis daugeliui tapo Vilniaus simboliu, tokiu pat garsiu kaip ir Rožytė (atskira istorija).

Kunigaikščiu Vildaugu vadintas Stasys Urniežius buvo ryškus Atgimimo dalyvis, buvęs Signatarų namų direktorius, lietuvių kalbos mokytojas, poetas, Vilniaus savivaldybės tarybos narys ir apskritai keistas, nekonvencionalus, tačiau begalę minčių turėjęs žmogus. Jis įamžintas skulptūroje ant Užupio meno inkubatoriaus fasado sienos.

2010 m. pastatytos skulptūros autorius yra Artūras Makštutis-Maksimilianas.

Sovietmečiu, Užupiui esant prastos reputacijos rajonu, pagrindinė jo gatvė neoficialiai buvo vadinama „Mirties gatve“ – ypač rusakalbių vietos gyventojų. Kodėl?

Nuo 1830 m. iki 1940 m. iš Vilniaus senamiesčio, kur daugiausia gyveno žydai, Užupio ir Krivių gatvėmis į žydų kapines Olandų gatvėje ėjo kelias, kuriuo eidavo laidotuvių procesijos ir todėl jis užupiečių buvo vadinamas Mirusiųjų arba Mirties keliu.

1880 m. Užupyje atidaryta vaistinė, kuri šiame pastate veikė iki 2012 m.

Nuo vaistinės įkūrimo vaistininkės beveik atmintinai žinojo visus savo klientų sveikatos reikaliukus ir kokius vaistus jie vartoja.

Ateiti į vaistinę būdavo kaip šventė, nes jus priimdavo kaip šeimos narį.

Iki šių dienų patalpose stovi autentiški mediniai baldai – verti interjerų ir senovinių baldų gerbėjų dėmesio.

Deja, čia jau vykdoma kita veikla.

Vieta, kadaise leidusi patogiai nukirsti kampą, po griuvėsių rekonstrukcijos virto erdve, kurioje įsikūrė galerijos, menininkų dirbtuvės ir japoniška arbatinė, o sieną papuošė didelis Jono Meko portretas

Jono Meko skersvėjyje įsikūrusi AB galerija - joje tapyba, grafika, fotografija, skulptūra, keramika, meno knygos, kuponai meno kūriniui įsigyti ir kvietimai į meno degustacijas – išsirinks net patys išrankiausi!

Užupio g. 28 esančio namo, kuriame gyveno žinomas tapytojas, poetas, prozininkas Leonardas Gutauskas, sieną puošia meno kūrinys „Vilnios žvejai“, sukurtas jo sūnaus Tado Gutausko tėvo kūrinio pagrindu.

Ženklas įprasmina ne tik visą jo kūrybos kupiną gyvenimą, bet ir menininko dosnumą – atminimo ženklas atviras visuomenei ir pasiekiamas visiems, norintiems jį pamatyti.

Meno objektas „Vilnios žvejai“ ne tik puoselėja Leonardo Gutausko atminimą, bet ir atspindi Užupio istoriją, upės artumą, bendrystės bei dalijimosi kultūrą.

Rašoma, kad medinė Šv. Baltramiejaus bažnyčia Užupyje pirmą kartą pastatyta XVII a. viduryje, ant Vilijos (Neries) kranto. Po 20 metų ji sudegė, o naujosios bažnyčios fundatorius ją atstatė dabartinėje vietoje, ant kalvos. Anuomet ši vieta pagal fundatoriaus Jono Raiskio pavardę buvo vadinama „Rojumi“ (Рай arba Райский). Pabūti šioje paprastutėje bažnyčioje ir jos kiemelyje tikrai gera…

Pastačius Užupio obeliską, Neprigulmybės aikštei liko tik smaigalio trikampiukas. Tai mažiausia pasaulyje Nepriklausomybės aikštė. Kodėl toks mažas lopinėlis žemės vadinamas aikšte? Todėl, kad čia yra Užupio Respublika.

Obeliskas poetui Sigitui Gedai atminti. Šis Petro Repšio kūrinys – tai pagarba minčiai ir žodžiui, kurie buvo šventi poetui. Jį iškalė Mindaugas Junčys. Už obelisko esanti mažiausia pasaulyje Nepriklausomybės aikštė dalija pagrindinę Užupio gatvę į dvi dalis. Parinkta vieta simboliškai atspindi dvejopą, dviprasmišką poeto gyvenimą: kūrybos gilumą ir pašėlusią asmenybę. Obelisko sukūrimą finansiškai rėmė daugybė fizinių ir juridinių asmenų – jų vardai buvo užkasti kapsulėje po skulptūra. Įsižiūrėkime įdėmiau.

Užupis yra vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, rašytiniuose šaltiniuose minimas jau XV amžiuje. Pagal 1887 m. namų ūkių surašymą Užupyje buvo 80 žydams priklausiusių pastatų. Kai Šnipiškių žydų kapinės persipildė, 1829 m. Užupio pakraštyje buvo skirtas sklypas naujosioms Vilniaus žydų kapinėms.

Užupio g. 36 ir 38, ant Vilnelės kranto skardžio, iki 1840 m. stovėjo medinė sinagoga, o priešais ją aikštėje veikė Užupio turgus. 1841 m. toje pačioje vietoje pastatyta nauja mūrinė vienaukštė sinagoga, kurioje 1915 m. įvesta elektra.

Šioje sinagogoje 1840-1849 m. veikusiai ješivai vadovavo garsus rabinas Izraelis Lipkinas, pramintas Salanteriu (Yisrael ben Ze'ev Wolf Lipkin, 1809-1883), etinio judėjimo Musar judaizme įkūrėjas. Hebrajiškas terminas musar reiškia uolų Toros taisyklių laikymąsi; svarbiausias judėjimo akcentas buvo disciplinuotos pastangos moraliniame ir dvasiniame ugdyme. 1846 m., lankydamasis Vilniuje, šioje sinagogoje apsilankė britų baronetas, bankininkas, filantropas ir žydų tautos interesų globėjas seras Mozė Montefiorė (Moses Montefiore, 1784-1885).

Iš Senamiesčio žydų kvartalo Užupio ir Krivių gatvėmis į Naująsias žydų kapines (Olandų g.) vedė kelias, vietinių vadintas Mirties keliu; sinagoga buvo laidotuvių procesijų sustojimo vieta. Nuo 1829 iki 1939 metų šiose kapinėse palaidota apie septyniasdešimt tūkstančių žmonių.

Užupio sinagoga yra ir pagrindinė vilniečio jidiš autoriaus Chaimo Gradės (1910-1982) romano Aguna (Žmona be vyro, 1961) veiksmo vieta.

Naciams okupavus Lietuvą, 1941 m. sinagoga buvo uždaryta, o 1942 m. stipriai apgriauta. Sovietmečiu ji perstatyta ir paversta daugiabučiu. 2012 m. vykdyti archeologiniai sklypo tyrimai, o 2003-2016 m. atlikta rekonstrukcija, pastatą pritaikant privačiai rezidencijai. Interjere išliko ir buvo išsaugoti keli sinagogos sienų puošybos fragmentai. Dauguma Užupio žydų gyventojų buvo nužudyti Holokausto metu.

Užupio sinagogos istorinę atmintį gaivina ir saugo Užupio bendruomenė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Po Užupio skvero ventiliacijos bokšteliu yra priešlėktuvinės gynybos slėptuvė. Ši slėptuvė – viena iš 300, XX a. šeštajame dešimtmetyje pastatytų Vilniuje, – buvo skirta 65 žmonėms, arba vienam procentui Užupio gyventojų. Kaip ir dauguma slėptuvių, ji buvo netinkama naudoti pagal paskirtį dėl statybinio broko ir nepriežiūros; dalis jos naudota kaip viešasis tualetas; apie tai byloja ir liūdna bokštelio-roboto veido išraiška.

Ant Polocko g. 2 numeriu pažymėto namo tvoros tupi žmonių svajones pildantis Užupio katinas, į šonus išlankstęs metalinius virbus.

„Pakasyk man ausį – baimės nebejausi“, – šnabžda Užupio skvere ant tvoros įsikūręs auskaruotas katinas – vienas labiausiai mėgstamų Respublikos gyventojų ir svečių meno kūrinių.

Juvelyrės Viktorijos Orkinės iniciatyva menininko Jono Gelčio sukurta linksma katino skulptūra yra kvietimas geriau pažinti Užupį – miesto menininkų ir amatininkų erdvę – ir puoselėti savitą Užupio rajono legendą.

„Katė neprivalo mylėti savo šeimininko, bet sunkią minutę turi jam padėti“, – skelbia 13-asis Užupio Konstitucijos straipsnis.

O dar vienas garsus Užupio katinas, gyvena Bernardinų kapinėse ir turi savo Instagram paskyrą bernardinukatinas!

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ atidarytas 2018 m. rugpjūčio 30 d. Centro steigėjas – kolekcininkas Rolandas Valiūnas.

Fondas yra sukaupęs Lietuvos visuomenei ir jos pažinimui ypač svarbią Lietuvos meno kūrinių kolekciją, kurios išskirtiniai bruožai yra orientacija tik į su Lietuvos istorija susijusius meno kūrinius, tematinis daugiaplaniškumas ir mastas.

Bareljefą kartu kūrė Raimundo sūnus Simonas Sližys ir žymus skulptorius Kęstutis Keparutis. Tai buvo paskutinis Kęstučio kūrinys, todėl šis projektas įgavo dar didesnę prasmę ir emocinį svorį.

Skulptūrinėje kompozicijoje pavaizduotas pats Raimundas Sližys, apsuptas veikėjų iš savo paveikslų – tarsi gyvas jo kūrybinio pasaulio fragmentas, kuris dabar persikelia į miesto gatvę ir tampa prieinamas visiems.

Menininko sūnus Simonas Sližys pabrėžė, kad šis kūrinys yra ne tik atminimo ženklas, bet ir gyvas dialogas su tėvo palikimu: „Norėjome, kad tėvas grįžtų į savo vietą – tarp savo paveikslų, tarp žmonių ir miesto, kurį jis taip jautriai matė. Tai dar vienas jo kūrinys, tik šįkart skulptūroje, kurioje atsispindi jo dvasia.“

Meno galerija „TaDas“ – tai Tado Gutausko tarpdisciplininė meno galerija, kurioje derinami vaizduojamieji menai (tapyba, skulptūra, tekstilė, grafika), šiuolaikinė muzika, animacija ir performanso menas.

Altanos kalnas – viena didesnių Vilniaus kalvų ir masinė viduramžių kapavietė, bet šviesesnė jo istorijos dalis byloja, kad viena Užupio gyventoja apie 1932–1933 m. ant šios kalvos viršūnės pasistatė aštuoniakampį pastatėlį-vasarnamiuką, kuriame jos vyras augino pietų šalių vaisius ir egzotinius augalus. Nors Vilniaus miesto valdyba nedavė leidimo altanos statybai, nes ji gadintų parko vaizdą nuo Bernardinų sodo pusės, altana vis tiek buvo pastatyta, išgyveno abu pasaulinius karus ir tebestovi iki šiol.

Kylant į Altanos kalną pasigrožėti žadą atimančia Vilniaus panorama, smagu aplankyti Gedimino kapo kalno papėdėje įsikūrusias Užupio meno inkubatoriaus rezidencijas. Einant kiaurai jų koridoriumi, pro stiklines patalpų sienas galima užmesti akį į dirbančius jaunuosius menininkus ir jų darbus, taip pat aplankyti tuo metu galerijoje vykstančią parodą ar instaliaciją. Tame pačiame pastate yra ir šaudykla vaikams, bet tai atskira istorija…

Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia. Vadinamas Gedimino kapo kalnu pagal padavimus, apie kuriuos pirmasis užsimena istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis 1629 m. dokumentu, visuotinai yra laikomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Gedimino kapu.

Keliautojui, vaikštinėjančiam po Užupio Respubliką, įdomu pereiti per gimnazijos teritoriją, pasižyminčią itin gražiu kraštovaizdžiu: stadionu su amfiteatru, kalvelėmis ir sviedinio sprogimo (arba meteorito) išmušta duobe. Čia verta užsukti ir neretam užupiečiui, ypač turinčiam mokyklinio amžiaus vaikų. Kas žino iš tiesų?

Nuolatinė Medinės architektūros centro ekspozicija kviečia lankytojus patirti medinę architektūrą visomis juslėmis. Pagrindinis pasakojimo veikėjas – medis – pristatomas kaip gamtos kūrinys, statybinė medžiaga ir žmogaus kūrybiškumo raiškos priemonė. Interaktyvūs eksponatai ir šiuolaikinės technologijos leidžia pažinti medinį paveldą bei dailidės darbo subtilybes. Ekspozicija jungia praeitį ir dabartį, atskleidžia medinio miesto raidą ir ekologinę medinės architektūros svarbą, taip pat pristato šiuolaikinius medinės architektūros pavyzdžius iš viso pasaulio. Užeikite vidun!

Pripažinta visame pasaulyje Užupio Respublikos konstitucinė teisė priviliojo Lietuvos advokatus įsikurti šalia ir 2026 m. jie čia atidarė Advokatų namus. Šalia jų atidengta įspūdinga užupiečio menininko Tado Gutausko sukurta skulptūra „Gynėjas“. Gražu pažiūrėti, o turint teisinių rūpesčių – verta užsukti į Advokatų namus.

Vienos gražiausių ir originaliausių kapinių Lietuvoje, įkurtos 1810 metais ant Vilnelės kranto. Tai XIX amžiaus istorijos paminklas, kuriame palaidota daug Lietuvai nusipelniusių žmonių, tarp jų apie dvidešimt senojo Vilniaus universiteto profesorių. Kasmet per Vėlines kapines tvarko užupiečiai.

Paupio g. netrukus išeina į Tymo kvartalą. XVI–XIX a. čia atsirado pirmosios Vilniuje tymo (išdirbtos ožkos odos) dirbtuvės. XIX a. viduryje daugelis šio kvartalo namų priklausė smulkiems žydų prekeiviams. Čia veikė karčemos, kepyklos, parduotuvės. Taip pat ir viešnamiai, o XIX a. pab. – XX a. pr. susiformavo ištisas „Raudonųjų žibintų“ kvartalas, nes būtent čia, siekdama efektyviau kontroliuoti šį verslą, 1901–1907 m. caro valdžia įkeldino viešnamius, iki tol išsibarsčiusius po Vilnių. Sovietmečiu apleistas rajonas buvo nugriautas, liko plyna aikštė. O dabar jau dešimtmetį čia veikia pirmasis Vilniuje ekologiško maisto turgelis, kuriame ketvirtadieniais jūsų laukia smulkūs ūkininkai, žuvų augintojai ir amatininkai, o penktadieniais Tymo turgus vienoje vietoje kviečia susipažinti su madingiausiais, naujausiais Vilniaus restoranais, barais ir kavinėmis. Smagu jaunimui, o ir vyresni atjaunėja trumpam.

O šį siurprizą, esantį pačiame Užupio centre, suraskite patys!

Pilies tiltas (buv. Arsenalo, Antakalnio, Michailo). XVIII a. pabaigoje statytą Artilerijos tiltą 1800 m. sugriovė potvynis. Dabartinis Pilies tiltas pastatytas 1893 m. pagal architekto Juliano Januševskio projektą, rekonstruotas ir praplatintas 1964 m. Turėklai 1892 m. buvo papuošti Vyčiu ir caro karūna; 1964 m. nuimti, o 1992 m. išlieti iš naujo, atkuriant sovietmečiu sunaikintus Vyčio ženklus. Tilto aukštis - 7,7 m, ilgis - 34 m, plotis - 20 m.

Parko tiltelis. Tiltelis prie Kalnų parko jungia Bernardinų sodą ir Kalnų parką. Senoji Respublikos medžiaga šią vietą taip pat siejo su Nyderlandų karalystės ambasadorės Užupyje rezidencija.

Fluxus tiltas (buv. Dailės akademijos tiltelis). Pastatytas 1984 m., jungia Vilniaus dailės akademiją su Bernardinų sodu. Architektas - Vytautas Brėdikis. 2007 m. balandžio 1 d. gavo Fluxus vardą Jurgio Mačiūno atminimui. Tai vienintelis dengtas pėsčiųjų tiltas Lietuvoje.

Bevardis. Šiame Vilnelės vagos posūkyje upę kadaise kirto bernardinių Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolyno korpusas, kurio arkomis buvo galima nueiti į Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Sunykus pastatui, 1839 m. greta pastatytas kitas tiltas; projekto autorius - poručikas Dilobilis. Dabartinis tiltas atsirado sovietmečiu, statant tuometinio Dailės instituto korpusą.

Bernardinų arba Malūnų tiltas. Pastatytas XIX a. prie Karališkojo malūno. Mediniai tiltai čia nuo XVI a. vadinti Bernardinų tiltais; 1838 m. pastatytas naujas medinis tiltas ant mūrinių atramų, 1866 m. oficialiai pavadintas Jekaterinos vardu, bet pavadinimas neprigijo. Apie 1880 m. baigtas statyti metalinis tiltas, apie 1956 m. rekonstruotas. Ilgis - 18,07 m. Kiekvienų metų balandžio 1-ąją čia veikia Užupio Respublikos pėsčiųjų ir važiuotų keleivių pasienio postas Malūnų tiltas.

Užupio tiltas (buv. Spaso, Išganytojo). Tiltą šioje vietoje leista statyti dar 1538 m. karaliaus Žygimanto Senojo privilegija, jungiant Polocko kelią - tuomet pagrindinį kelią į rytus Maskvos link. 1795 m. čia vyko vienas paskutiniųjų LDK kariuomenės, vilniečių ir užupiečių sukilėlių mūšių su sostinę puolančia carinės Rusijos imperijos kariuomene; užupiečių pastangos išgelbėti Vilnių įamžintos Justino Marcinkevičiaus dramoje Katedra. Dabartinis tiltas pastatytas 1901 m. pagal inžinieriaus V. Malinovskio projektą, jo ilgis - 19,9 m, plotis - 9,68 m. Balandžio 1-ąją čia veikia pasienio postas Užupio tiltas.

Monmartro tiltas (Kūdrų, Tymo). Pėsčiųjų tiltas jungia apatinį Užupį su Tymo kvartalu ir Misionierių sodais. Pastatytas sovietmečiu, kai per Vilnelę reikėjo pakloti šiluminę trasą.

Paupio tiltas (buv. Oginskio, Paplavų, Paplaujos). Minimas jau 1775 m. Dabartinį tiltą 1877 m. pastatė Varšuvos firma. Aktyvavus suverenumo stiprinimo planus, čia veikia Užupio Respublikos pasienio postas Paupio tiltas.

Bernardinų kapinių tiltas. Tiltas prie Bernardinų kapinių pastatytas sovietmečiu, kai per Vilnelę reikėjo pakloti šiluminę trasą. Šis tiltas buvo demontuotas ir šiek tiek žemiau 2018 m. pastatytas naujas tiltas, o 2019 m. jis atidarytas naudoti.

Balandžio 1-mosios tiltas. Užupiečių sprendimu pavadintas „Balandžio 1-osios tiltu“. Žinokite, kad ant jo pasirašytos sutartys ar amžinos meilės pažadai negalioja!

Kada gimsta žemėlapis?

Kai pasieki kryžkelę. Kai renkiesi kelią: pirmu keliu eisi – neteksi arklio, antru – galvos, o štai trečiu pasukęs - susitiksi pats save, grįši namo. 

​Štai čia pastatas, kuriami gyveni Tu, o čia Jis, Ji , o ten auga Jie, Jos, Mes … Taip prasideda gramatika… Nuo pastangų, būtinybės susivokti  nežinioje. Nuo pažymėtos atskaitos. Nuo - esamojo laiko - Aš esu.

​Sukurti žemėlapį tai įvardinti, atpažinti, nutapyti  pasaulio veidą.

1999 metais grafikė Birutė Zokaitytė neramiai skaičiavo Užupio kiemus, gatves, tyrinėjo Vilniaus miesto planus ir maketus… Kol pagaliau apsisprendė. Žemėlapis gimė užsimerkus, iš širdies gelmių , iš meilės Užupiui, iš pagarbos  būties erdvei.

​Pradžioj buvo tik delno linijos, tik kelias į Polocką, ar į Belmonto kalvas,Bernardinų kapai, šv Baltramiejaus bažnytėlė, Edvardo vaistinė, parduotuvė …

Kiek vėliau prabilo ir spalvos… Taip gimė mažas Užupio kosmosas. Jono kavinėje 2000 metų sausio 7 dieną  pasaulį išvydo pirmasis Užupio respublikos žemėlapio lapas.

Štai viskas kas tą dieną buvo reikalinga bendrai užupiečių gerai nuotaikai.

Prezidentas Romas Lileikis